Dar visai neseniai Lietuvos sostinėje kai kam populiari, o kai kam opi tema buvo Žaliojo tilto paminklai Vilniuje. Vilniaus miesto savivaldybė užsimojo nugriauti skulptūras, kurios ant tilto puikavosi ne vieną dešimtmetį. Tuo metu visuomenės nuomonė buvo pasiskirsčiusi į dvi dalis:
Viena šaukė, jog tai istorinis paveldas, kurį privalome išsaugoti. Žinoma, dauguma palaikančiųjų šią pusę buvo vyresniojo amžiaus atstovai, juk taip gerai buvo „prie sovietų“ – pigesnė duona, pigesnės paslaugos, o dabar… Kaip išgyventi dabartinėmis sąlygomis?
Antroji dalis gynė savo nuomonę – paminklai primena laikotarpį, kai Lietuva priklausė Sovietų Sąjungai. Žmonės su jais susieja savo senelių ir prosenelių kančias sovietinės Lietuvos laikotarpiu..
Vieni sakys, jog sovietai – geriausi laikai jų gyvenime, kai bandelė kainavo tris kapeikas, baigus mokslus tuoj turėjome darbą, kai visai paprastai gaudavome butą, automobilį, kai atostogavome Sočyje, o gimus vaikui gaudavome talonus merlei ir kitiems kūdikio priežiūrai reikalingiems daiktams, kai geriausia pramoga buvo knyga (žinoma, ne ta, kurios norėtum o ta, kuri kalba apie komunizmo prasmę, gėrį). Mano seneliai tuos laikus prisimena visiškai kitaip. Sovietiniai laikai – karo, karių, kariuomenės laikai. Jiems tie laikai susiję su bėgimu, baime, slapstymusi, skausmu.
Sovietmetis močiutei primena jos pirmojo vyro, jos trijų vaikų tėvo mirtį, jos pastovią baimę ir mintis „kas bus toliau“, jos darbą kolūkyje, beprotišką vidinį skausmą ir baimę prarasti vaikus.
Seneliui sovietmetis primena tėvų mirtį, kraują ir mirusių žmonių kūnus gatvėse. Pastovi baimė neapginti savo šeimos, baimė būti ištremtam, slapstymasis miške įstrigę seneliui giliai pasąmonėje.
Mano senelio dėdei sovietmetis primena kalėjimą, patyčias, tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą.
Seneliai su skausmu ir, galbūt, netgi pasirodančiomis ašaromis akyse prisimena kančias, kurias patyrė sovietų laikais, kančias, apie kurias primena Žaliojo tilto paminklai, puikuodamiesi didingoje, garbingoje ir gerai matomoje Lietuvos sostinės centro vietoje.
Aš esu už paminklų nukėlimą, aš norėčiau, kad jie būtų grąžinti Sovietams, kad rusai juos pasiimtų, kad jie nebeteiktų skausmo žmonėms, kurie sovietų laikus prisimena kaip kančią. Arba šie paminklai puikiai atrodytų Alytaus rajono Grūto parke, šalia Lenino paminklų, jie puikiai atitiktų parko tematiką. O kokia Jūsų nuomonė? Pareikškite savo nuomonę apie paminklus, kurie šiomis dienomis yra pagrindinė tema Lietuvoje. Kokie yra Jums brangių žmonių prisiminimai, susiję su Žaliojo tilto žmogeliukais? Kokį skausmą ar džiaugsmą jie primena?